Kartą, būdama jau pilnametė, viešėjau pas savo buvusią auklę. Jai tuo metu buvo apie keturiasdešimt penkerius metus. Ten buvo nedidelis vakarėlis — šiek tiek vyno, juoko, pokalbiai. Aš priguliau anksčiau už kitus, bet ilgai negalėjau užmigti.

Auklė kartu su savo pažįstamu vyru ilsėjosi tame pačiame kambaryje, tik kitoje lovoje. Negalėdama užmigti, girdėjau, kaip jie šnabždasi, juokiasi, vėliau tapo aišku, kad tarp jų kyla artumas. Man buvo keista, šiek tiek nejauku, bet kartu ir įdomu — tokia gyvenimo akimirka, kurios nepamiršti.

Dabar, prisimindama tą vakarą, šypsausi. Tai buvo vienas iš tų keistų jaunystės prisiminimų, kurie lieka atmintyje kaip kažkas netikėto ir žmogiško.