Vilnius buvo tamsus ir lėtai alsuojantis, kai jis atėjo į pažįstamą butą Senamiestyje. Aukštos lubos, pusiau užtrauktos užuolaidos, švelni geltona šviesa. Oras buvo įelektrintas — lyg prieš audrą. Jis nebuvo pagrindinis veikėjas šioje scenoje, ir būtent tai jį kaitino.

Ji stovėjo prie lango, apsirengusi taip, kad nieko nereikėjo slėpti. Jos žvilgsnis buvo šaltas, valdingas, tarsi ji jau seniai žinotų jo vietą. Jis nebuvo jai meilužis — jis buvo stebėtojas. Tas, kuris kvėpuoja tyliai, nes tai ir yra jo vaidmuo: būti niekuo, bet jausti viską.

Kai kambaryje pasirodė kitas vyras, oras tapo dar tankesnis. Jo širdis plakė greitai, tarsi pririštas prie sienos su nematoma grandine. Ji lėtai pažvelgė į jį — ne su švelnumu, o su pasimėgavimu savo valdžia. Tai buvo akimirka, kai jo pažeminimas virto ekstaze, o laukimas tapo saldesnis už bet kokį prisilietimą.