Tai prasidėdavo visada taip pat – kaip galinga bangą, užplūdusi aistros. Jo rankos, žvilgsnis, šnabždesiai… viskas sukurė tobulą audrą, kuri nešė ir apsvaigdė. Bet kai tik pasiekdavau viršūnę, kažkas lūždavo.

Visiškai atvėsdavau. Jo liestis, dar akistatos metu sukėlusi tokį ugnies žaismą, dabar jautėsi kaip svetima ir netgi varginanti. Noras išgaruodavo, lyjo jo nebuvo. O mintys apie seksą, dar prieš akis užsimerkus, virto sunkiu, nemaloniu našta. Galva apsiverždavo tuščuma ir noru vienumos.

Jis tai jautė. Matydavau jo suglumusį žvilgsnį, kai aš nusisukdavau arba apsikabindavau tik formaliai, kaip būtų apkabinusi brolį. Jo klausimai „Ar viskas gerai?“ skambėdavo kaip kaltės adata. Aš tyliai meluodavau, sakydavau, kad tiesiog pavargau. Bet tiesa buvo kita. Tiesa buvo ta, kad mano kūnas ir siela po tos akimirkos ekstazės tapti nenorėjo viena su kitu. Jausmai neatsiliepdavo, lyg viskas būtų išdeginta.

Tai buvo kaip keistas pragaras – troškimo kalva, vedanti į emocinę tuštumę. Ir kas būdavo baisiausia, kad aš niekaip negalėjau paaiškinti kodėl. Kodėl meilė žmogui ir fizinis noras jį paliesti po to, kai lytiškai susiliedavau, tapti priešybėmis?