Vakaro tyla buvo tokia tanki, kad net vanduo atrodė nekvėpuojantis. Jis sustojo prie ežero norėdamas pabėgti nuo miesto, nuo minčių, nuo visko. Mašina stovėjo prisislėpusi tarp medžių, jos saloną užliejo prislopinta šviesa, kuri kūrė jaukų, beveik slaptą kampą. Jis žiūrėjo į ežerą, leisdamas fantazijoms klaidžioti ten, kur jos paprastai neišdrįsta.

Staiga už nugaros pasigirdo lengvi žingsniai.
Jis krūptelėjo — ne iš baimės, o iš netikėto smalsumo.

Iš miško keliuko išėjo ji.
Plaukai vėjyje vos judėjo, o šviesa slystelėjo jos veidu taip, kad jis negalėjo nuleisti akių. Ji atrodė, lyg būtų čia atėjusi tik akimirkai, tačiau sustojo vos keli metrai nuo automobilio ir pažvelgė tiesiai į jį. Tą žvilgsnį sunku buvo supainioti su paprastu smalsumu — jis buvo šiltas, drąsus, tarsi žadantis daugiau, nei pasakoma.

– Vakaras gražus, ar ne? – paklausė ji tyliai.
Jos balsas glostė tamsą.

Jis tik linktelėjo, nes žodžiai užstrigo gerklėje. Viskas aplink tapo kitokia: oras įsitempė, naktis lyg priartėjo, net ežero kvapas pasidarė sodresnis.

Ji priėjo dar arčiau.
Tiesiog tiek, kad tarp jų liko vos vienas žingsnis — per mažai, kad nesijaustų, per daug, kad atsitiktinumas.

Iš tolo pasigirdo automobilio variklis. Iš šviesų spindesio pasirodė vyras, sustojęs ties keliu, lyg būtų atvykęs trumpam. Jis pažvelgė į juos — trumpam, bet pakankamai ilgai, kad ore įvyktų kažkas nepavadinamo. Tarp visų trijų nuvilnijo nejaučiama, bet stipri įtampa.

Vyras žengė kelis žingsnius artyn, tarsi traukiamas to, ką mato.
Ji pažvelgė į jį, paskui į kitą vyrą — jos žvilgsnyje buvo žaidimas, kuriam niekas netarė pavadinimo.

Vakaro oras tapo sunkus, drėgnas ir visiškai įkrautas.
Buvo aišku, kad nuo šios sekundės viskas gali pasisukti taip, kaip drįs išdrįs vienas iš jų: pasitraukti, pasilikti… arba priartėti dar labiau.

Bet kol kas niekas nejudėjo.
Tik trys žmonės, tamsa ir jausmas, kad likimas laiko įkvėpimą.