Liepos vakaras buvo vienas iš tų, kai oras tirštas nuo šilumos ir žiedų kvapo. Aš sėdėjau ant balkono su taure baltojo vyno ir žiūrėjau, kaip saulė lėtai leidžiasi už Neries. Ji gyveno kitoje laiptinėje — jau kelis mėnesius mačiau ją pro langą: rytais su sportine apranga, vakarais su lengva suknele, visada su ta pačia šypsena, kuri atrodė skirta tik sau.

Tą vakarą ji išėjo į balkoną su knyga rankoje. Juoda suknelė iki kelių, petnešėliai ploni, kaklas atviras. Plaukai šlapi po dušo — jie krito ant pečių tamsiomis bangomis. Ji atsisėdo ant kėdės, užkėlė kojas ant turėklo ir ėmė skaityti. Aš žiūrėjau į ją ilgiau, nei derėtų. Ji pakėlė akis. Mūsų žvilgsniai susitiko per kiemą.

Ji nusišypsojo. Ne droviai, o taip, lyg būtų laukusi, kol aš pagaliau pažvelgsiu.

Aš pakėliau taurę — tylus „į sveikatą“. Ji atsakė tuo pačiu. Po kelių sekundžių ji atsistojo, pasilenkė per turėklą ir sušuko per kiemą:

„Ar tu visada taip žiūri į kaimynes, ar tik į mane?“

Aš nusijuokiau. Balsas buvo šiltas, žemas, su lengva pašaipa.

„Tik į tas, kurios skaito knygas balkone be liemenėlės.“

Ji nusijuokė garsiai, galvą atlošė atgal. Suknelės iškirptė atvėrė dar daugiau odos.

„Tada ateik arčiau. Man nepatinka šaukti per visą kiemą.“

Aš nuėjau žemyn, per kiemą, į jos laiptinę. Durys buvo pravertos. Ji laukė prie slenksčio, basa, plaukai vis dar drėgni.

„Užeik. Aš Gabrielė.“

„Tomas.“

Ji uždarė duris. Butas buvo mažas, bet jaukus — daug augalų, knygų, švelnus šviesos šydas. Ji nuėjo į virtuvę, grįžo su dviem taurėmis.

„Aš neketinau tavęs kviesti taip greitai,“ tarė ji, paduodama taurę. „Bet tu jau kelias savaites mane stebi. Man pasidarė įdomu.“

Aš gurkštelėjau vyno.

„Aš nesistebiu. Aš tik… grožiuosi.“

Ji priėjo arčiau. Kvapas — vanilė, citrusai ir šiek tiek jos odos šiluma.

„Grožiesi iš tolo, ar nori arčiau?“

Aš pastatiau taurę. Ji pastatė savąją. Mes stovėjome vienas priešais kitą. Ji pakėlė ranką, pirštais palietė mano marškinių apykaklę.

„Tu turi labai gražias rankas,“ sušnabždėjo. „Nori paliesti mane?“

Aš linktelėjau. Mano delnai nuslydo jai ant liemens. Suknelė buvo plona, po ja nieko nebuvo. Ji prisiglaudė. Jos lūpos rado manąsias — lėtai, tirštai, lyg būtų laukusi šio bučinio mėnesius.

Ji nusitraukė suknelės petnešėlius. Audinys nukrito ant grindų. Ji stovėjo nuoga, tik su aukštakulniais. Krūtys pilnos, speneliai tamsūs ir kieti. Ji paėmė mano ranką ir uždėjo ant savęs.

„Glostyk. Stipriau.“

Aš glosčiau ją — krūtis, liemenį, klubus. Ji atsiduso, galvą atlošė. Aš pabučiavau jai kaklą, nusileidau žemiau, paėmiau spenelį į burną. Ji suvaitojo, pirštais įsikibo man į plaukus.

„Eime į miegamąjį,“ sušnabždėjo.

Ji nusivedė mane. Lova didelė, balta. Ji atsigulė ant nugaros, praskėtė kojas. Jos oda buvo karšta, tarpukojis jau blizgėjo.

„Aš noriu pajusti tave burnoje pirmiausia,“ pasakė ji.

Aš atsiklaupiau. Ji pakėlė klubus, kad man būtų patogiau. Aš pradėjau lėtai — liežuviu per visą ilgį, tada apvedžiau ratu aplink klitorį. Ji aimanavo, klubus judino į taktą. Aš įkišau du pirštus — ji buvo labai drėgna, karšta. Ji sugriebė mano plaukus stipriau.

„Giliau… taip… dar…“

Ji baigė greitai — kūnas sudrebėjo, šlaunys suspaudė man galvą, ji sušuko trumpai, bet labai garsiai. Aš nepaleidau jos, kol ji nurimo.

Tada ji atsisėdo, paėmė mane už kaklo ir pabučiavo — pajutau savo paties skonį ant jos lūpų.

„Dabar tavo eilė,“ tarė ji ir nuslydo žemyn.

Ji paėmė mane į burną — lėtai, giliai, akys pakeltos į mane. Ji mokėjo. Ji žinojo, kada sustoti, kada pagreitinti, kada šiek tiek kandžioti. Aš laikiau jos galvą, bet ne stipriai — ji pati diktavo ritmą.

„Aš noriu tavęs viduje,“ sušnabždėjo ji, kai jaučiau, kad tuoj baigsiu.

Ji atsigulė ant nugaros, kojos plačiai. Aš įėjau lėtai — ji buvo karšta, drėgna, aptempė mane kaip pirštinė. Ji suvaitojo ilgai, lėtai.

„Stipriau… prašau…“

Aš pradėjau judėti — greičiau, giliau. Ji apsivijo mane kojomis, nagais braukė man per nugarą. Mes bučiavomės, ji kandžiojo man lūpą, šnabždėjo man į ausį:

„Baik į mane… noriu pajusti… viską…“

Aš nebeišlaikiau. Baigiau giliai joje, jausdamas, kaip ji vėl dreba po manimi — antrą kartą, kartu su manimi.

Mes gulėjome apkabinę vienas kitą. Ji glostė man krūtinę ir tyliai pasakė:

„Aš seniai taip nesijaučiau… gyva.“

Aš pabučiavau ją į kaktą.

„Tai dar ne pabaiga.“

Ir mes pradėjome iš naujo.