„Labas… esu vyrukas, man 50 metų…“ — taip jis paprastai pradėdavo trumpas žinutes. Tačiau už šių paprastų žodžių slėpėsi žmogus, kuris jau buvo išmokęs svarbiausią dalyką: ne metai yra svarbiausi, o šiluma, kurią sugebi duoti. Jis buvo atviras, nuoširdus, truputį vienišas, bet nepasimetęs — greičiau stebėtojas, vis dar tikintis, kad atsitiktas susitikimas gali pakeisti gyvenimą.

Vakarais jis mėgdavo išeiti į krantinę. Ten vėjas glostė odą, o šviestuvų šviesa atsispindėdavo vandenyje taip, lyg kažkas būtų pabėręs aukso miltelių. Jam patikdavo tas lengvas, vos juntamas prisilietimas — tarsi priminimas apie akimirkas, kai šalia būdavo moteris, ir jos artumą jausdavai vien iš žvilgsnio, iš šilto rankos mosto, iš beveik nematomo prisilietimo. Kartais tiek ir užtenka, kad širdyje nubustų miegančios aistros.

Jis ieškojo ne tik pokalbio — jis ieškojo žmogaus, kuris moka klausytis, kuris juokiasi tikrai, o ne dėl mandagumo. Tokios, kuri nebijotų tylos tarp žodžių. Kuri galėtų prieiti arčiau… tiek arti, kad pajustum jos plaukų kvapą, išgirstum, kaip keičiasi kvėpavimas, kai ji nedrąsiai šypsosi.

Tą vakarą jis atsidarė programėlę šiaip sau — „pamegint“, pabandyti, prasiblaškyti. Bet staiga pamatė žinutę nuo nepažįstamos moters. Jos žodžiai buvo paprasti, bet šilti, tarsi ji jau iš anksto būtų žinojusi, kas jis toks. Jie susirašinėjo neilgai, bet tarp eilučių gimė kažkas švelnaus, beveik elektriško — laukimas, pažadas, malonus virpėjimas ore.

Ji parašė jam adresą, bet pridūrė: „Ateik tik jeigu jauti…“

Jis ilgai stovėjo prie jos namo durų, klausydamasis, kaip viduje kažkas po truputį šyla. Pakėlė ranką, norėdamas pasibelsti… ir sustingo.

Toliau viskas priklausė nuo vieno žingsnio.

Ir jis dar nebuvo apsisprendęs, ar jį žengs.