Marijampolėje gyveno žmogus, kuris ilgą laiką jautėsi vienišas. Nors kasdienybė sukosi savo ritmu, širdyje vis stipriau augo noras rasti žmogų, su kuriuo užsimegztų ne trumpalaikis susidūrimas, o tikras ryšys — pastovus bendravimas, šiluma ir supratimas.
Jis buvo atviras įvairioms asmenybėms: vyrams, trans ar CD žmonėms, nes jam labiau rūpėjo ne etiketės, o žmogiškumas, nuoširdumas ir chemija, kuri atsiranda tarp dviejų sielų.
„Amžius man nesvarbus,“ — galvojo jis, — „svarbiausia, kad žmogus būtų tas, su kuriuo norisi kalbėtis, juoktis ir susitikti vėl ir vėl.“
Nors jis neturėjo savo vietos susitikimams, turėjo automobilį, tad važiuodavo po miestą, mėgaudamasis vakarinėmis gatvėmis. Tačiau į tolimesnius miestus keliauti nenorėjo — jam atrodė, kad jeigu kažkam tikrai rūpės, tas žmogus pats atras kelią į Marijampolę.
Ir vieną vakarą jam parašė žmogus, kurio žinutė nuo pirmos eilutės skambėjo nuoširdžiai. Pokalbiai persipynė su šypsenomis, o susitikimai tapo laukiama dienos dalimi.
Laikas parodė, kad kartais pakanka tik drąsos pasakyti, ko ieškai, ir likimas pats atveda tą, kuris jaučia tą patį.
Taip prasidėjo jų istorija — paprasta, šilta ir tokia, kurios abu slapta laukė ilgą laiką.

Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.