Žvilgsnis slydo jos kūnu taip, lyg laikas būtų sulėtėjęs. Jis visada tikėjo, kad artumas gimsta iš švelnumo — iš tylių prisilietimų, iš pasitikėjimo, kuris pamažu ištirpina visus barjerus. Neskubėdamas, jis leido pirštų galiukams kalbėti vietoj žodžių, šildydamas jos odą, klausydamasis kiekvieno virptelėjimo.

Jam malonumas buvo ne jėgoje, o gebėjime ją išlaisvinti — švelniai, pagarboje, saugume. Analinis žaidimas jam buvo ne tabu, o jautri kelionė, kurioje svarbiausia — jos jausmas, jos „taip“.

Jis neieškojo pažadų ar ryto kartu — tik dviejų kūnų harmonijos akimirkoje. Atviras, bet tylus, jis priėmė save tokį, koks yra. Jei ji pasirinktų šį kelią, žinotų: čia niekas neskubins, čia kiekvienas prisilietimas bus pagarbus.