Ukmergė — miestas, kuris vakarais tampa tylus ir stebėtinai atviras mintims.
Arnas jau seniai jautė norą išbandyti tai, kas jam iki šiol buvo tik fantazija. Ne dėl žaidimo, o iš rimto troškimo suprasti save kitaip.

Vieną vakarą, sėdėdamas prie kompiuterio, jis parašė žinutę forume trans ir CD merginoms:

„Ieškau merginos, kuri galėtų mane pamokyti būti švelnesne, moteriškesne mano versija… Rimtai, be žaidimų.“

Ilgai niekas nerašė, kol galiausiai, lietui barbendant langus, jis gavo trumpą pranešimą:

„Sveikas. Aš Milena. Gali ramei atsipalaiduoti.“

Jie susirašinėjo iki nakties. Kalbėjo apie patirtis, ribas, norus, miestą, vienatvę. Arnas jautė, kad Milena jį supranta ne tik žodžiais — tarsi matytų per jį kiaurai.

Kitą dieną jie susitiko prie senojo Ukmergės tilto.
Milena buvo įspūdinga: pasitikinti savimi, žvilgsnis ramus, laikysena moteriška ir elegantiška.

— Pasiruošęs žengti žingsnį į savo naują pusę? — paklausė ji.

Arnas linktelėjo, pajusdamas keistai malonią įtampą.

Milena pakvietė jį pas save. Ji rodė, kaip judėti švelniau, kaip išlaisvinti kūną, kaip pajausti kitas energijas savyje. Ji kalbėjo su humoru, su šiluma.
Ir kuo toliau, tuo aiškiau Arnas suvokė — ši moteris ne mokina jį būti kažkuo.
Ji padeda jam rasti tai, kas visada buvo viduje.

Vėlyvą vakarą Milena sustojo ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

— Yra viena tiesa, kurią turi žinoti, — tarė ji.
— Mes pažįstami ne tik nuo vakar.

Arnas sukluso.

— Prieš kelis metus mes trumpai bendravome internete, — nusišypsojo Milena. — Tada aš dar ieškojau savęs. Galbūt todėl neatpažinai manęs dabar.

Ji žengė arčiau.

— Šiandien aš esu savimi. Ir tu taip pat turi teisę būti savimi. Nesvarbu, kur tas kelias nuves.

Arnas pajuto, kaip krūtinėje sumažėjo įtampa, kurią jis nešiojosi metų metus.
Jis pirmą kartą suprato, kad nebeslepia nieko — nei nuo savęs, nei nuo žmogaus, kuris stovi prieš jį.

Ir Ukmergės vakaras atrodė nebe toks tamsus.