Iki 19 m. aktyviai žaidžiau krepšinį. Trumpai apie mane, aukštas, lieknas, plačių pečių ir kampuoto veido rudaplaukis, žaliaakis vaikinas. Man gerai sekės, žaisdamas antroj rinktinėj visus apžaisdavau. Todėl treneris mane po treniruočių veždavo sportuoti kartu ir su pirmos rinktinės vaikinais. Jaučiau, kai kitą sezono tikrai žaisiu stipresnėj komandoj, todėl atsidavęs treniruodavausi iki vakaro su antra rinktine, iki vėlyvo vakaro su pirmąja. Viskas nutiko vieną vėlyvą vakarą, kuomet treneris, kuris buvo juodų plaukų, tvirtų veido bruožų, raumeningo tvirto kūno, vežė mane namo po treniruotės. Su juo niekad daug nedaugžodžiaudavom, nebent apie mokyklos reikalus, krepšinį, jam tuo metu buvo 31 m., tačiau kaip pasakojo visad jautė pašaukimą būti treneriu, šįkart kalbėjomės. Jis mane skatino tobulėti ir toliau, neslėpė įsitikinimo, kad galėsiu žaisti pirmoje rinktinėje.
Buvo žiema, todėl paklausė, kur mane paleisti, pasakiau parduotuvę, kuri netoli manęs, žinodamas, kad taip jam nereikės važiuoti aplinkui. Sustoję mes dar šnekučiavomės. Kalbėjom apie mano perspektyvas toliau krepšinyje. Nežinojau kaip jam atsidėkoti, kad mane vežioja. Staiga jis uždėjo ranką man ant kelio ir pasakė: – Jausti dėkingumą ir jo neišreikšti – lyg supakuoti dovaną, bet jos neduoti. Jis pakėlė mano kairę ranką ir lėtai uždėjo sau ant klynos. Jaučiau lyg mano širdis tuoj išlips per krutinę. Tada jis pradėjo trinti mano ranką sau į klyną, jaučiau pirštais, kaip jo pasididžiavimas pasidaro kietas, kaip akmuo. Jis buvo su treningais, todėl staiga greitai juos viena ranka nusismaukė ir ilgas su didele spindinčia, drėgna galvute vyriškas organas pašoko nuo įtempimo smaukiant kelnias. Automobilio langai pradėjo rasoti, o automobilyje pakvipo skysčiu, išsiskyrusiu iš jo daikto galvutės. Netrukus jau buvau pasilenkęs, gaudydamas orą jaučiau, kaip jo didelis pasididžiavimas įsiskverbia į mano gerlę ir ištrūksta, vėl įsiskverbia ir… tai tęsėsi neilgai jis prieš iššaudamas plonesniu nei įprastai balsu pranešė: – Nenuleidau beveik 12 d., todėl bus daug. Jei gali, neišspjauk, nenoriu pritaškyt automobilyje. Ir tada jis iššovė. Buvo mažiausiai 5 ilgi, riebūs šūviai, pirmieji šovė taip giliai, jog teko nuryti, kad nespringčiau. Nedrįsau visko nuryti, visgi, dabar prisimindamas gailiuosi, kad nenuryjau. Nes kai išpjoviau ant sniego, nors ir naktį, matės kiek daug buvo spermos. Po viso to, mes susitarėm, kad viskas liks tik tarp mūsų, jis pajuokavo, kad kitą kartą pasiims vazeliną. Tuo viskas ir baigėsi. Nesu daug patyręs iki šiol, bet knieti pabandyti daugiau.